Edita

Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Prieš du metus sužinojau savo diagnozę: Krono liga. Pamaniau, kad tai blogiausias variantas (opinis kolitas man atrodė lengvesnė liga) ir labai išsigandau. Nuo ko viskas prasidėjo? Prasidėjo nuo gripo (ar kito panašaus viruso, tiksliai nenustatė viruso). Gydytoja liepė gerti antibiotikus, juos gerdama, blogai jaučiausi, kartais pykindavo. Kai jau atrodė, kad pasveikau, pradėjau viduriuoti, todėl paguldė į infekcinę ligoninę, kur gavau rekomendaciją kreiptis į gastroenterologą. Didžiausia problema man buvo diagnozės nustatymas, nes ją galima nustatyti tik atlikus kolonoskopiją, o nemokamos procedūros reikia ilgai laukti. Manau, visi žino, kad, jei nori greitos pagalbos, išgelbėti gali tik privačios klinikos, kur tavimi gali pasirūpinti greitai, bet tai daug kainuoja...Liga atsitraukė po poros mėnesių savaime, man jau pradėjo gerėti, be to, jau galėjau pradėti gerti vaistus. Nors gydytoja sakė, kad mesalazinas Krono ligos atveju padeda gal tik pusei ligonių, aš buvau tarp tų laimingųjų. 

     Noriu pasidalinti savo patirtimi ir jei esate panašioj situacijoj dabar, gal padės nusiraminti. Man sunkiausia buvo tai, kad labai daug informacijos radau internete, o gydytojai daug apie mano ligą ir galimus ateities scenarijus nekalbėjo, todėl buvau pasiklydusi kaip rūke. Iki susirgimo išvis nežinojau, kad Krono liga egzistuoja, todėl skaitydama įvairią informaciją (enciklopedijas, užsienio tinklalapius, pokalbių svetaines) tik dar labiau įsibaiminau. Skaitydavau apie galimas komplikacijas, apie tai, kaip kur nors iškeliavus reiks nuolat susiplanuoti, ar kur nors arti bus tualetai... Kaip žmonės sunkiai serga ir gydosi stipriais vaistais ar netgi kaip niekas nepadeda ir maniau, kad va, štai kaip viskas bus, kaip man reikės viską ištverti, gailėjausi savęs ir galvojau, ar spėsiu užauginti savo dukrytę... Baisu buvo matyti save liesą ir silpną. Jei ir jus aplankys tokios mintys, žinokit, kad ne viskas bus taip, kaip kur nors perskaitėte, o jei ir bus, tai gal tik po daug daug metų J Gal pasiseks kaip ir man, aš grįžau „į normalų gyvenimą“, daugybė baimių nepasitvirtino, ir dabar matau, kad susirgusi buvau psichologiškai labai pažeidžiama, jautri, trūko išsamios ir visapusiškos informacijos, todėl man tie naršymai internete tik pakenkė, nes gavau daug „baisių žinių“ ir nesuvokiau, kad MAN GALI TAIP IR NEBŪTI. Dabar nebegalvoju apie tai, kas bus ar nebus, o tiesiog gyvenu kaip anksčiau, nesilaikau jokių ypatingų dietų. Jau buvo ir įtampos, net nemigo naktų dėl įvairių gyvenimo problemų, bet tai nesukėlė ligos paūmėjimo. Linkiu visiems „naujokams“ galvoti apie tai, kad greitai vėl atsistosit ant kojų ir grįš jėgos!

Skaityti 66 kartai

Užduok mums klausimą

Prašome įvesti savo vardą!
Neteisingas el. paštas!
Prašome įvesti žinutės temą!

Neteisingas saugos kodas!
Prašome įrašyti žinutę!